išvėsti

išvė́sti intr.; D.Pošk 1. pasidaryti vėsiam, ataušti: Varėnas ne taip išvė́sta, išaušta, kaip išdžiūsta J. Baltinta krosnis aprudusia kakta, išvėsusi per naktį, laukia svirplio rš. Pajūrio smėlys išvėsęs, ir man stingsta blauzdos rš. 2. DŽ, NdŽ, KŽ, Mžš, Mrc netekti šilumos, išaušti (apie patalpą): Atvėsus orui, ir kambarys išvė́so Š. Pirkia išvė́so, regis, i gerai pakūrenau Klt. Pakurk pečių, kambarys išvė́so PnmA. Pirkia labai išvė́so, šalta, kurkit greičiau pečių Alv. Išvė́sdavo ta pakura, siusdavom Vn. Marčius užremia pirties duris, kad neišvėstų V.Bub. | prk: Motynos nebliekta, i numai išvė́sta Krš. 3. Š, Rtr, NdŽ išdūkti, išsivadėti, išsikvėpti: Alus visai išvė́so J. Dabar arbata kažikas išvė́susi Krš. Kai sudygsta, ištrinam rankom, pakloji plonai, kad selyklas išvė́stų Jnšk. Dangus tebebuvo pilnas žvaigždžių, oras kvepėjo išvėsusiais vakarykščiais dūmais J.Balt. | Šaknys senos ir išvėsusios brš. ║ prk. išgaruoti, praeiti: Ižg ryti parej[o], dar girtumas neižvė́sęs Drsk. Meile šauka [remtis vedybose] – meilė meilė, o ta meilė menko[je] vieto[je] išvė́sta Krš. 4. prk. susilpnėti, nutolti, išblėsti: Nesusitinkas, nebnuvažiuojas, i gentystos išvė́sta Krš. Pamiršo jau savo pusę, tėvą ir visą giminę, viskas išvėso iš jos galvos Žem. Visi tie reikalingi „mokslai“ buvo jau išvėsę iš mano galvos Pč. Vyrams durnumas negreitai iš galvų išvė́sta Krš. 5. Akm prk. kvaištelti: Išvė́s visai svietas begerdamas Rdn. Išvė́so vaikis, nežanijas Krš. Išvė́susios mergos paliko, vaikiai tokie susitraukę Rdn. Anų Jonukas visai išvė́sęs – nušneka, visokius nėkus pliurpa Krš. Ka būtų kokia išvė́susi, nebūtų išejusi mokslo Krš. 6. Grz, Šl, Kri, Lg prk. nusilpti, nukeipti: Tas vyras toks išvė́sęs, arklių nesuvaldo Jnš. Nemanyk, ka mas išvė́susios visai Rdn. An darbo ji labai išvė́sus Sk. Seniau būdavę stiprūs žmonės, o ateityje būsią visai išvėsę LTR(Krp). Gaspadorius man tiek terūpi, kiek tavo išvėsusi kumelė M.Katil. | Po kaitrų ka liuob perkūnijos trankysias, daba ne – viskas išvė́susi Krš. Senam išvė́sta galva, nėkam nebesi tikęs Krš. 7. prk. netekti įkarščio, užsidegimo: O išgirdę tą pjudymą, išvėsę mūsų mandročiai A1884,394. Viršumi jie (lietuviai) juk buvę išvėsę ir nesupratę savo reikalų A1884,2 (J.Šliūp). Gal jos išdidumas jau bus išvėsęs? V.Aln. Tai jam visai išvėso noras kada nors besidėti į porą rš. \ vėsti; atvėsti; išvėsti; nuvėsti; pavėsti; pervėsti; pravėsti; privėsti; suvėsti; užvėsti